Niekas manęs Lietuvoje nestebina labiau, nei absoliučiai nesuvokiamas privačiose bankų/draudimo institucijose dirbančių ekspertų nuomonės sureikšminimas žiniasklaidoje. Ar suprantate, apie ką kalbu, priklausys nuo to, ar skaitote užsienio spaudą.
Jeigu ne, tai galiu pasakyti štai ką: niekada gyvenime, jokiame normaliame užsienio žinių portale/laikraštyje nesu mačiusi panašaus fenomeno. O atrodo taip: žurnalistas trumpai parašo apie kokį nors įvykį/procesą, pristato statistiką, o tada straipsnio gale pateikiamas kokio nors žymaus ekonomisto/finansų eksperto (ir būtinai Lietuvos) komentaras, kuris dažniausiai absoliučiai nieko naujo nepasako, o tik pakartoja straipsnyje išsakytas mintis. Tarsi patvirtina: taip, žurnalistas nenusišnekėjo. Arba žurnaliūga tiesiog šiaip sau įterpia kokį vieną kitą sakinį, kuris prasideda maždaug taip: „SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda tiki…“. Tokiuose straipsniuose nerasite nei lašelio kritiškumo, savikritikos, nuorodos į alternatyvius šaltinius, sugretinimo su kitokios nuomonės šalininkais etc.
Nesupraskit klaidingai – rašinys nukreiptas ne prieš G. Nausėdą, N. Mačiulį, Ž. Mauricą ir t.t. Žmonės dirba savo darbą ir, greičiausiai, gana neblogai. Tačiau manęs nenustoja stebinti šių asmenybių įtaka lietuviškoje žiniasklaidoje. Privačių verslo įmonių atstovai netgi turi savo įtakingumo reitingą. Suskaičiuota, kad vien 2012 m. žiniasklaidoje pasirodė net 7066 banko atstovų pasisakymai. Ir man nė kiek negaila – tegul sakosi kiek tik nori.
Problemą matau tame, kad privačių bankų darbuotojai monopolizavo ekonominių naujienų/komentarų segmentą. Ir taip monopolizavo, kad kartais atrodo, jog be Maurico palinksėjimo Lietuvos ekonominis gyvenimas apskritai sustotų. Vien ko verta straipsnio antraštė – „G.Nausėda žada geresnį gyvenimą“. Galbūt pats Nausėda čia ne prie ko. Tiek pačios įmonės, tiek žurnalistai ne mažiau suinteresuoti asmenybės brand‘o kūrimu. Žmonėms patinka, kai kas nors žada gerą gyvenimą. Lietuviams taip pat patinka, kai apie ekonomiką kalbama nekomplikuotai, paprastai, neapkraunant smegenų bereikalingais vidiniais prieštaravimais ar radikaliomis idėjomis. Kai geresnį gyvenimą žada politikas – iškart įtariame klastą ar kažkokį tai piarą. Tarsi banko atstovas būtų niekaip nesuinteresuotas vartotojų pasitikėjimo ekonomika didėjimų. Right. Manau ekonomistų populiarumą iš dalies paaiškina horoskopų ir kitų įrodymais neparemtų ezoterinių prognozių kultas.
Kas atsitinka politikui, kuriam tenka prievolė tautai pranešti blogas ekonomines naujienas, turbūt ir patys žinote. Net ir šiuo atveju būti ekonomistu yra gerai – gali kaltę suversti politinės lyderystės nebuvimui, blogiems valdžios sprendimams, o pats ne tik kad išlipi sausas, bet netgi reitingus pasikeli. Nausėdą vienu metu žmonės netgi prezidentu norėjo išrinkti. Gal vis dar nori. Tik kad ne kvailas jis – kokio velnio lįsti į politiką, kai Lietuvoje ekonomistas ne tik kad nemažiau dėmesio gauna, bet dar ir sėkmingai išvengia negailestingos politinės mėsmalės. Įtakingų ekonomistų sąrašai pasaulyje – jokia naujiena. Tiesa, sunumeruotų reitingų dar neteko matyti, o ir ekonomistų sąrašuose atsiduria žmonės, vienaip ar kitaip pakeitę pasaulį – transformavę viešąją politiką, ekonomikos mokslą. Tokie žygdarbiai neretai apdovanojami Nobelio premija.
Nesiimsiu aiškintis, kam naudinga ši nuomonės monopolija Lietuvos žiniasklaidoje (nors atsakymas – daugiau ar mažiau akivaizdus). Tačiau faktas lieka faktu – mūsų mažytės šalies bankų darbuotojai formuoja tūlo lietuvio nuomonę apie ekonominius reikalus. Baisiausia, kad tas pats lietuvis tame nemato nieko blogo, o taip tai jau tikrai neturėtų būti. Ekonomika ir finansai – pernelyg svarbios sritys, kad jas užleistumėme siauram labai panašiai mąstančių žmonių būreliui. Pasikartosiu –nesiekiu paneigti žvaigždžių-ekspertų kompetencijos ar geranoriškumo. Tačiau turėtumėte būti ypatingai kritiški ir savęs paklausti, kodėl diena iš dienos televizijoje, laikraščiuose ir internete šmėžuoja vis tie patys veidai. Toliau – mano objektyvūs pastebėjimai ir draugiški patarimai tiems, kuriems rūpi tiesa.
Kada ir kodėl neverta investuoti per daug pasitikėjimo į ekonomistus? (tame tarpe ne tik viešojoje erdvėje įkyriai besivaidenančius įmonių atstovus, bet apskritai – bet kokius ekonomistus)
- Kai patys šioje srityje visiškai nesigaudote.
Ir ne dėl to, kad pinigų mokslus krimtę žmonės žinotų ekonominę TIESĄ. Ekonomikos teorijos tokios skylėtos, kad net kosminių formulių ir skaičiavimų machinacijos niekaip nesugeba tų skylių užkamšyti. Realiam pasauliui visiškai vienodai, kad jis neatitinka ekonomistų teorijų. Bet svarbiausia ne tai. Būtent todėl, kad sritis tokia kontraversiška, itin svarbu pripažinti, kad greičiausiai neturite adekvataus suvokimo apie šios disciplinos istoriją, tendencingumą, tyrimų metodus, akademinę politiką ir paslėptas/nesąmoningas motyvacijas. Taigi negalite kompetentingai įvertinti, ar „eksperto“ verta klausytis, ar ne.
- Kai ekonomistas sau priskiria daugiau autoriteto nei turėtų.
Ekonomikos mokslų daktaras nėra daktaras ta pačia prasme, kuria okulistas, kardiologas ar endokrinologas yra laikomas daktaru. Prisidirbęs chirurgas rizikuoja prarasti mediko licenciją, nes medikus varžo griežtai apibrėžti etiško elgesio kodai ir profesijos standartai. Tuo tarpu jokia formali ekonomikos profesinė kvalifikacija paprasčiausiai neegzistuoja. Apskritai, ekonomika šiuo atžvilgiu nėra profesija. Net jei ekonomistas verčiasi dėstytojo, mokytojo amatu, šiuo atveju jis atstovauja pedagogo profesiją ir laikosi jos normų. Praktikuojantis ekonomistas akademikas-tyrėjas su daktaro laipsniu yra ne didesnis daktaras, nei habilituotas humanitarinių mokslų daktaras – filosofas.
Ekonomistai nėra atskaitingi jokiai profesinei asociacijai. Bene vienintelis būdas netekti ekonomisto kredencialų – tai sąmoningai klastoti tyrimų duomenis ir, kas svarbiausia, būti prigautam. Bet tai jau paprasčiausias akademinis sukčiavimas. Atsitinka retai, nes reikia ne tik prigauti, bet ir įrodyti, kad klaida buvo tyčinė. Jei duomenų sąmoningai neklastoji, kad ir totaliai nusišneki – niekas per galvą neduos. Kas atsitinka kai daktaras padaro siaubingai aplaidžia klaidą, kuri kainuoja ne vieną gyvybę? Scenarijų daug – tave užtampo po teismus, prarandi darbą, pasitikėjimą ir gal net teisę praktikuoti mediciną visą likusį gyvenimą. Kas atsitinka kai ekonomistas padaro klaidą? Nieko neatsitinka. Jei prognozė/rekomendacija pasiteisina – tave nešioja ant rankų, kviečia skaityti paskaitas, konferencijų pranešimus, medžioja darbdaviai, spauda, jeigu ne – suverti kaltę ant konkrečių politikų, institucijų ar nenumatytų kintamųjų, kurie va taip ėmė ir netikėtai sujaukė gražią teoriją. Žodžiu kalta aplinka, o ne ekonomikos mokslas.
- Kai ekonomistas net nebando paslėpti savo šališkumo. Kai jums aiškiai pasakoma, kad ekonomistas dirba Swedbankui, Nordea, SEB ir t.t., o jūs tikitės išgirsti eilinį lietuvį, viešąjį interesą atstovaujantį pasisakymą, tai jūsų mąstymui, sakyčiau, reikia gan rimtos renovacijos.
Visiškai natūralu, kad tokie žmonės išdėstys stambųjį bankinį interesą ginančią nuomonę (pabrėšiu – NUOMONĘ), nes toks jų darbas. Už tai jie gauna didžiausius pinigus. Ir kuo tokio žmogaus plačioji publika labiau klauso, tuo didesnė ekonomisto alga. Su ekspertize tai mažai ką turi bendro. Patikėkit, ekonomikos ekspertų šiais laikais – nors vežimu vežk. Todėl jie ir lenda į spaudą – viešojoje erdvėje palaikomo autoritetingo ekonomisto įvaizdžio monetarinė išraiška – didelė alga ir politinis statusas. Neįžvelkime geranoriškumo ir altruizmo ten, kur jo nėra.
Visi ekonomistai turi asmeninius įsitikinimus ir vertybes, jau nekalbant apie tai, kad jie visi kažkam dirba. Turbūt nelabai ir tikėtumėte bedarbiu ekonomistu. Kartais ne taip jau paprasta pastebėti ir tinkamai identifikuoti „ekonomikos eksperto“ ideologinį angažuotumą, bet jo darbdavys neturėtų būti jokia paslaptis. Ir tai svarbu. Tai kas tie nešališki, neangažuoti darbdaviai? Pirmiausiai į galvą ateina akademinė bendruomenė. Atrodytų, kad kuo jau kuo, bet gerbiamu profesoriumi tikrai galime pasitikėti. Tada pagalvokit dar kartą.
Parodykit nors vieną akademiką, galintį oriai pragyventi iš savo algos ir nepuoselėjantį vilčių užimti garbingų (ir geriau apmokamų) pareigų politikoje ar respektabilioje kompanijoje. Parodykit nors vieną viešajame sektoriuje/aukštojoje politikoje betriūsiantį ekonomikos/finansų ekspertą (o lietuviai šiuo žodžiu švaistosi į visas puses), kuris nesvajotų karjerą užbaigti akcinės bendrovės valdyboje (politikos mokslų literatūroje reiškinys žinomas kaip „revolving door“ metafora). Scenarijus jau seniai įsitvirtinęs išsivysčiusi vakarų šalyse, bet, pastebiu, po truputį populiarėja ir Lietuvoje.
Galų gale parodykite nors vieną žinomą ekonomistą, kuris nenorėtų, jog jo klausytųsi. Nors vieną, kuris nenorėtų būti išgirstas, pripažintas ir cituojamas. Nors vieną, kuris nenorėtų jaustis svarbiu. Lengviausias (ar net vienintelis) būdas tai padaryti – sakyti tai, ką politikos/verslo elitai nori girdėti. Sakyti tai, už ką tau ir moka. Jau nekalbant apie tai, kad ekonomika (ypatingai makro) yra iš prigimties angažuota, viešuosius reikalus implikuojanti disciplina, t.y. tikrąją to žodžio prasme skirta politiniam vartojimui, tiesiogiai ar implicitiškai siūlanti vienokį ar kitokį politinį įsikišimą.
Turbūt bent kažką girdėjote apie neseniai praūžusį skandalą: didžiai nusipelnę Harvardo ekonomistai Carmen Reinhart ir Kenneth Rogoff buvo prigauti eilinio studenčioko, nusprendusio replikuoti jų tyrimo rezultatus. Gerbiamieji ekonomistai tariamai įrodė, kad ekonominis augimas sulėtėja, kai valstybės skolos ir BVP santykis viršija 90%. Pasirodo, – profesoriai per klaidą į Excelį duomenis įvedė taip, kad rezultatai jų hipotezę ėmė ir patvirtino. Pati klaida gal ir nieko stebėtino. Visiems pasitaiko. Įdomiausia, kad skaičiavimų net nepatikrinus, tyrimą išspausdino respektabiliausias ekonomikos akademinis žurnalas. Politikai vos iš laimės nenumirė – juodu ant baltu Harvardo genijai patvirtino, ką jie jau ir taip giliai širdyje jautė – diržus veržtis sveika. Taip ir gimė varguolių spaudimo į kampą filosofija. Tiksliau gimė ji kur kas anksčiau, bet dabar politikai turėjo ką pacituoti.
Niekas nesako, kad dėl visko reikia kaltinti ekonomistus. Subalansuotų biudžetų reikalauja finansų rinkos, o vyriausybė turi daryti tai, ko reikalauja finansų rinkos. Tačiau turite pripažinti, kad ekonomikos ekspertai turi milžiniškas paskatas atrasti tai, ko tuo metu reikia suinteresuotiems asmenims, nuo kurių malonės priklauso ekonomistų socialinis statusas. Taip pat ne pro šalį suvokti, kad žymūs ekonomistai disponuoja nemenka politine galia – ne visai pelnyta pagarba plačiosios visuomenės nesuprantamai ekonomikos mokslų disciplinai ir artimais ryšiais su svarbiausiais viešosios politikos formuotojais ir verslininkais. Niekam neatskaitinga galia visada kelia pavojų, kurį nuvertinti – mažų mažiausiai neprotinga.
Išvados:
Lietuvoje labai trūksta specializuotos žurnalistikos. Ir trūks jos tol, kol tam nebus didelės paklausos. O tam nebus paklausos tol, kol žmonės nesuvoks, kaip profesionali specializuota žurnalistika turi atrodyti. Paskaitykite, tarkim, the Financial Times, rimtesnius ekonomikos temoms skirtus blogus ir iškart pastebėsite, kad asmenybės kultas ten beveik neegzistuoja. Už save kalba naujienos, idėjos, argumentai, empiriniai duomenys. Nėra jokios profesinės arogancijos ir lietuviškiems ekonomistams būdingo visažiniškumo. Nėra ne dėl to, kad trūktų visažinių (pilna jų ir užsieniuose), o dėl milžiniškos idėjų konkurencijos. Patys žurnalistai neretai yra ne ką prastesni finansų ekspertai/ekonomistai nei žmonės, apie kuriuos jie rašo.
Manyčiau, kad save gerbiantis žurnalistas neturėtų kreiptis į Nausėdas ir Mauricus tam, kad anie pacituotų kokią viešai prieinamą statistiką (kurią pats žurnalistikas be vargo atrastų, jei tik netingėtų pasinaudoti Google) ir pasidalintų primityviais truizmais/subjektyvia nuomone. Nėra jokio trumpo kelio ir stebuklingo vadovėlio, padedančio susigaudyti ekonomikos pasaulyje. Kuo daugiau šaltinių peržiūrėsite, tuo geriau. Užims šiek tiek daugiau laiko nei Maurico komentaras, bet manau, kad verta.
