Už keleto savaičių prasidės kasmetinis stojimo į aukštąsias mokyklas balaganas. Kai kurių dvyliktokai bus iš anksto apriboti dėl jų pačių egzaminų pasirinkimų (tikrai labai labai prasta idėja tas profiliavimas ir universitetų užsispyrimas užskaityti tik pasirinktus egzaminus). Tėvelių piniginių nevaržoma grupė dvyliktokų jau seniai pridavė dokumentus į užsienio universitetus. Keletas laimingųjų jau darželyje žinojo, kuo bus užaugę. Bet didžioji dalis abiturientų mokysis tai, ką Dievas duos. Paraiškoje surašys tiek specialybių, kiek tik sutilps, ir ateinančius kelis mėnesius atsibus ir nueis miegoti kankinamas minties – kur mane priims? Būtent, ką dieviškoji apvaizda nulems, o ne ką aš noriu mokytis, kas man įdomu, kas apsimoka, ką ištversiu ir, svarbiausia, ką sugebu.
Nerašysiu ilgo ir detalaus straipsnio, nes tokiu atveju niekas jo neskaitys. Buvau abiturientas pakankamai neseniai, kad prisiminčiau, kokios paranojos, abejonės ir aplinkinių spaudimas įtakoja jaunų žmonių sprendimus, bet praėjo užtektinai laiko įvertinti savo ir pažįstamų klaidas ir padaryti atitinkamas išvadas. Pateiksiu dažniausiai pasitaikančius scenarijus, o iš jūsų tikiuosi tik besąlygiško nuoširdumo identifikuojant sau tinkamiausią kategoriją.
Nei noriu, nei sugebėčiau atitikti akademinį standartą, bet tėvai verčia kur nors stoti. Gražiai tėvams išaiškink, kad kiekvienam iš mūsų duotas tik vienas gyvenimas – mūsų pačių. Kad vienintelė vieta, į kurią sugebėtum įstoti ir neiškristi yra karvės šūdas (tiesa, toks pripažinimas pareikalautų aukščiausios prabos susitaikymo su savim. Neretai mokykloje vaikams smegenys išplaunamos iki tokio lygio,kad jie net patiki – mokslas skirtas visiems, kas tik netingi. Tokiu būdu visiems į akademiją nelinkusiems žmogučiams sėkmingai įvaromas nepilnavertiškumo kompleksas). Jei tėvai vistiek įkyriai peršasi gyventi tavo gyvenimą, pasiūlyk jiems patiems stoti ir mokytis. Juk niekada nevėlu.
Nors ir ne kvailas esu, graužti knygas – ne man. Noriu dirbti. Darbas žmogų puošia. Kam simuliuoti studentavimą, vėjais leisti valstybinės ir tėvų lėšas, kai galima kaupti darbo patirtį ir kapitalą? Kam atidėti savarankišką gyvenimą 4 metams? Duok penkis! Daugiau tokių produktyvių žmonių Lietuvoje būtų, nereiktų visiems už galvų susiėmus dejuoti, kad greitu laiku teks azijatų ir babajų prisikviesti. Politikams iki šiolei neaišku, kad bėda ne emigracija, o darbingiausios visuomenės grupės užkonservavimas aukštojo mokslo stiklainyje, už tą stiklainį sumokant iš valstybinio biudžeto. Net optimistiškiausiais apskaičiavimais universitetiniam išsimokslinimui sutverti tik 15% abiturientų populiacijos, bet akademinio mokslo vardu darbo išsižada net trigubai didesnis jaunų žmonių skaičius. Jei daugiau dvyliktokų rinktųsi mokymąsi per darbo praktiką, darbdaviai pagaliau nusileistų ant žemės ir pradėtų patys investuoti į jauną žmogų.
Net neįsivaizduoju, ką studijuoti (tik žinau, kad tikrai noriu ir sugebu). Pasiimk metų pertrauką (vadinamuosius gap year) – dirbk, keliauk, ilsėkis, mąstyk, tyrinėk, kurk planus (jei dar nesuvokei, kol kas gyvenime apart mokslo absoliučiai nieko nenuveikei). Per metus niekas nepasikeis, universitetai nenugrius, traukinys nenuvažiuos. Kita vertus, būsi labiau motyvuotas , subrendęs, pailsinęs galvą bei dvasią. Nusikratysi aplinkinių įtakos ir priimsi sprendimą, kuris bus būtent tavo sprendimas (ne tėvų, draugų ar draugų draugų). Tavo sprendimas. Pamatysi, kad pasaulis yra didelis, margas ir tiesiog įstabus, o pastudentauti visada suspėsi. Iš tikrųjų tas studentavimas malonus tik tada, kai turi pinigingus tėvelius. Suprask, kad gyvenimas apkerpėjusiame, apaižėjusiame bendrabutyje, studentiškas maistas, pigios pramogos, bemiegės naktys, nesibaigiantys egzaminai ir deadlinai sovietinio mentaliteto žmogui asocijuojasi su pirmuoju (ir neretai vieninteliu) laisvės skoniu ir nerūpestinga jaunyste. Tačiau gyvename nebe sovietmetyje – sienos atviros ir tu turi nepalyginamai daugiau pasirinkimų, nei kad tėvai ir mokytojai norėtų garsiai pripažinti. Priklausai pirmajai kartai, kuri tą pasirinkimą turi, todėl tėvai ir mokytojai šiuo atveju nėra aukščiausias autoritetas.
Tėvas/dėdė/pažįstamas verslininkas siūlo gerą darbą, bet diplomo irgi norėčiau. Imk darbą, studijuok neakivaizdžiai arba studijas atidėk vėlesniam laikotarpiui. Šiais laikais darbo patirtis ir užmegztos pažintys turi nepalyginimai didesnę vertę nei diplomas. Neatsisakyk galimybės pralenkti savo vienmečius bent 4 metais.
Tingiu dirbti, noriu studijuoti, bet į nemokamą vietą niekas nepriims. Kalbame apie nemažos sumos pinigų ir bent keturių metų investiciją. Žodis investicija šiuo atveju atlieka savo funkciją ne geriau nei banknotų deginimą prakuroms galima laikyti investicija. Akivaizdu, kad aukštasis mokslas – ne tau. Pasidomėk nemokamomis profesinio išsilavinimo galimybėmis. Nepamiršk, kad netgi nemokamas mokslas nėra jau toks nekaltas užsiėmimas – iššvaistytas laikas taip pat turi savo kainą (prarastų galimybių ir uždarbio).
Noriu būti akademiku (t.y. svajoji, kaip tavo straipsnius spausdins pasaulinio lygio moksliniai žurnalai, prestižiškiausiuose universitetuose ir tarptautinėse konferencijose skaitysi pranešimus ir t.t.). Bėk iš Lietuvos net neatsigręždamas. Jokių išimčių. Galiu labai daug šia tema prirašyti, bet labai tingiu ir netrūksta žmonių, kuris tai padarė geriau už mane. Rekomenduoju Ainiu Lašą – sąžiningas, lietuviškos sistemos nesutraumuotas čiūvas, kurio įžvalgas apie Lietuvos pseudo-akademinę padangę galite pasiskaityti čia, čia, čia, čia ir čia.
Noriu studijuoti specialybę, teikiančią labai miglotas įsidarbinimo galimybes net patiems geriausiems absolventams. Būk su savimi atviras ir įsitikink, ar tavo sprendimas neparemtas nepagrįstomis intuicijomis, mitais ir bandos jausmu. Pvz., jei svajoji apie žurnalistiką, nepalyginamai logiškesnis sprendimas būtų nuspręsti, kuri žurnalistikos sritis tau pati įdomiausia ir rinkis specialybę atitinkamai. Nori rašyti apie politiką, ekonomiką, muziką, kiną, etc.? Tai ir studijuok politikos mokslus, ekonomiką, muziką ir kiną. Rašyti niekas neišmokys, o progų pasitreniruoti suteiks bet kuris iš išvardytų variantų. Svajoji apie renginių organizavimą? Gali kaip koks durnius lįsti į renginių vadybą, bet ar ne protingiau rinktis bendrąjį verslo administravimą padorioje institucijoje. Principas paprastas ir aiškus – kuo siauresnė sritis, tuo mažiau galimybių įsidarbinti. Patyrinėjęs geriausių pasaulio universitetus įsitikinsi, kad praktiškai jokia save gerbianti mokslo įstaiga nesiūlo siaurų socialinių mokslų programų.
Po studijų planuoju dirbti užsienyje. Tai ir studijuok užsienyje. Lietuviški diplomai mažai kam įdomus + studijuodamas Lietuvoje ne tik kad gerai neišmoksi užsienio kalbos, bet dargi pamirši ir tas, kurias jau moki.
Esu durnas kaip bato aulas, bet vistiek noriu siekti aukštojo mokslo. Tokių kaip tu Lietuvos universitete – didžioji dalis. Stok kur papuola ir nenusimink – nėra nieko, ko nebūtų įmanoma nusipirkti.
Noriu studijuoti bet ką, kas skamba solidžiai ir prestižiškai (teisę, finansus, ekonomiką), nors nelabai suprantu, kas tai yra ir su kuo valgoma. Būk realistas ir sąžiningai įvertink savo intelektinius sugebėjimus bei svajonių darbo specifiką. Ne kiekvienam tai, oi ne kiekvienam. Jei net svarbiausius gyvenimo sprendimus darai atsižvelgdamas į jų skambesį, ekonomikos analitiku greičiausiai netapsi.
Specialybę rinksiuosi pagal tai, ko reikia darbo rinkoje. Nejauti jokio pašaukimo ir manaisi sugebantis pergudrauti sistemą? OK, pradėkime nuo to, kad gyvenime kažką prasmingo nuveikia tik dirbantys širdžiai mielą darbą ir tai darantys geriau už kitus. Dauguma atvejų ne žmogus renkasi specialybę, o specialybė pasirenka žmogų. Tačiau imkime ir padarykime prielaidą, kad iš tikrųjų esi vienas iš nedaugelio vadovėlinių homo economicus pavyzdžių. Pamąstykime kaip homo economicus. Lietuvoje bakalauras+magistras užtrunka 6 metus. Ar 6 metai yra užtektinai ilgas laiko tarpas, kad darbo rinkos situacija radikaliai pasikeistų? Hell, yeah. Tokioj derevnioj gali neprireikti nė dviejų metų. Duosiu pavyzdį: pasklinda urbanistinis mitas, kad labai trūksta miškininkų. PRas suveikia, sustoja dešimtys į miškininkystės studijas, kai realybėje trūko vos 5 miškininkų visoje Lietuvoje. Taigi jau tos vienos vienintelės studentų kartos užteks užpildyti rinkai keletui dešimčių metų į priekį. Šitokias taktikas ganėtinai dažai pasitelkia amerikietiški universitetai, norėdami užkamšyti nepopuliarias specialybes ir užsidirbti iš tokiu homo economicus be pašaukimo. Aš jau net nekalbu apie tai, kad žmonės šiais laikais pelnosi iš darbų, kurie prieš 10 metų apskritai neegzistavo. Nebent turi mistinį sugebėjimą nuspėti ateitį, renkantis profesiją darbo rinkos statistikomis remtis tikrai nerekomenduoju. Gali būti tikras tik dėl keleto dalykų 1. visada reikės pačių pačių geriausių savo srities specialistų (ne gerų, o geriausių. Ar gali tokiu tapti?); 2. visada reikės santechnikų/elektrikų/remontininkų ir kitų meistrų-auksarankių; 3. prestižiškų pareigų pasiūla niekada neatitiks jų paklausos, nepriklausomai nuo ekonominių sąlygų ir universitetuose iškepamų specialistų skaičiaus.
Trumpai:
– pasistenk suprasti, kuo universitetinės studijos skiriasi nuo profesinio ugdymo (profkėse, kolegijose ir darbe įgausi darbui reikalingų žinių ir jų pritaikymo, o universitete mokysiesi tas žinias kurti);
– kainuoja diplomas, o ne žinios. Žinios yra nemokamos (reikia tik mokėti jas susirasti), o kai dirbi už mokymąsi dar ir pinigų gauni;
– universitetas – tai jums ne specializuotas vidurinės mokyklos tęsinys. Akademinės studijos yra moksliniai tyrinėjimai ir įvairiausia veikla, kuri jus tiems tyrinėjimas paruošia.
– žinok, ko nori ir nesistenk racionaliai pateisinti stačiai kvailų sprendimų. Šiuo atveju apgaudinėtumėte tik save. Paprasčiau tariant, neįklimpk į kognityvinio disonanso pinkles;
