Nepasikuklino vyrai Mamyčių dienos proga. Seimo narys Egidijus Vareikis girtas taip prisiskandalino, kad net psichūškėj atsidūrė (ar bent jau taip žiniasklaida tvirtina); kaip susitaręs su Vareikiu Vilniaus savivaldybės departamento direktorius Vytautas Girnius irgi užgėrė neprastai ir kumščius prieš savo žmonelę paleido, ko pasekoje atsidūrė areštinėje.

Ir kas iš to? Pasiskaičius komentarus susidaro įspūdis, kad šokiruotų ir pasibaisėjusių – absoliuti mažuma.  Gal turėčiau suprasti, kad girtam skandalintis arba gauti nuo vyro į galvą daugumai yra tokia pilka kasdienybė, kad politinės moralės klausimai net į galva nešauna?  Ne vienas komentatorius netgi bando išaiškinti, kad tokios dramos – asmeninis aukštų valstybės pareigūnų reikalas. Toks požiūris su kaupu atskleidžia dažno lietuvio nuo visuomenės akių slepiamą dviveidiškumą. Tik morališkai  apipuvęs individas gali tvirtinti, kad su artimiausiais žmonėmis  kaip su šiukšlėmis  besielgiantis valstybės tarnautojas už namų sienų gins viešąjį interesą ir rūpinsis svetima gerove.

Kliedesys kvadratu, bet matomai nemaža dalis žmonių tikrai įžvelgia simbolinę tvorą tarp šeimyninio ir visuomeninio gyvenimo. Ir ką man tai primena?  Tas lietuviškas santūrumas ir nuostata, kad nereik viešumoje skalbtis purvinų patalų, kad nereik kviest policijos, kai užgėręs vyras bokso kriaušę sumaišo su savo vaikais ir žmona. Kad po trigubu pudros sluoksniu paslėpti fanarai ir tamsūs akiniai – asmeninis reikalas. Kad psichologinis smurtas tėra šundaktarių išsigalvojimas. Kad ir geri, padorūs Lietuvos piliečiai gali padaryti siaubingų, su visomis visuomeninėmis normomis prasilenkiančių dalykų. Kad klysti žmogiška. Imti kyšius irgi žmogiška. Ir meluoti. Ir vogti. Ir žudyti.

Sakyčiau kiekvienas taip mąstantis žmogus nusipelno būti apvogtas ir apdovanotas bent vienu fanaru. Nes akivaizdžiai patys to nepajusdami patapote sistemos dalimi – sistemos, kurią reikia rauti su šaknimis. Žinot, kokia man pirma mintis atėjo pamačius tas antraštes Delfyje? Šiurpą varantis suvokimas, kad greičiausiai nė vienam iš skandalistų net nekils mintis atsistatydinti. Kad neužteks viešo spaudimo šituos psichus pašalinti iš valstybinės tarnybos ir visuomeninio gyvenimo. Kad žmonėms iš tikrųjų nelabai rūpi, kad jų interesus gina moraliai degradavę pijokai. O toks skepticizmas visai pamatuotas – ar galima tikėti, kad išgertuvės išvers iš postų, kai to nepajėgia padaryti nei kaltinimai stambaus masto sukčiavimu, vagyste, šmeižtu ar net žmogžudyste.  Dažnai girdžiu, kad Lietuva – atsilikusi ir konservatyviai mąstanti šalis, bet jūs pagalvokite dar kartą. Man jau seniai darosi aišku, kad Lietuva, kaip ir dauguma posovetinių šalių, yra libertarų rojus, kuriame nėra absoliučiai nieko, ko publika neatleistų. Nes Lietuvoje viskas galima.

Kuo vaizdelis vakaruose skiriasi nuo lietuviško? Ne, politikai ten irgi nėra šventuoliai, bet asmeninė reputacija  tradiciškai demokratinėse šalyse yra toks pats politinis kapitalas, kaip ir pinigai ar pasekėjų būrys. Šiuo reikalu pasigilinkime dabar į JAV politikų asmeninių dramų ir sekso skandalų istoriją. Turbūt esate skaitę Lietuvos apžvalgininkų paburnojimus, kad iš Amerikos į Lietuvą ateina asmenybės kultas, t.y. rinkimų rezultatus nulemia asmeninės simpatijos, televiziniai cirkai, reklamos, o ne rimti politiniai debatai. Tokie žmonės taip pat mėgsta pabrėžti, kad toks faktas, kaip, pvz. prezidentės senmergystė, asmeninis gyvenimas (ar jo neturėjimas), neturi nieko bendro su politika. Aš su tuo galėčiau pasiginčyti, bet gal ir neturi. Tačiau įžvelgiu ir kitą implikaciją – bandymą perbraižyti politikos moralės ribas.

Kas keisčiausia, viso pasaulio apžvalgininkų nuomonė dėl  to, kad JAV rinkimus laimi nebe politikos kursas, o asmenybė, ir kad tai yra kažkoks tai naujas fenomenas, yra visiškai neparemta istoriniais faktais. Laimi ne asmenybė, o politinių komunikacijų specialistų sukonstruotas sintetinis, cukraus pudra apibarstytas asmenybės šešėlis. Asmeninis gyvenimas paliečiamas tik tiek, kiek pačiam kandidatui atrodo politiškai paranku. Iškeliami tik tie faktai, kurie atrodo naudingi, o laimėjimas labiausiai priklauso nuo to, kaip efektyviai nuo  publikos paslėpsi nepatogius biografinius faktus. Pavyzdžiui, naujas  kandidatas su purvina ir nesunkiai atkapstoma praeitimi neturi šansų patekti net į pirmąjį rinkiminės kovos etapą. Ir būtent todėl, kad asmeninis gyvenimas ir motyvacija nebėra viešojo diskurso dalis. Ką aš čia sau prieštarauju, paklausite? Kaip tai nėra – gi žiniasklaida laukia nesulaukia, kol politikas kažką prisidirbs.

O turiu omenyje tai, kad skandalai dėl to ir vadinami skandalai –  nes jie traktuojami veikiau  kaip neproporcingo spaudos dėmesio susilaukiantis kasdieninės politinės tėkmės sudrumstimas. Normaliomis sąlygomis knaisiojimasis po valstybės tarnautojo moralę net tos pačios žiniasklaidos yra pakišamas po stalu. Politikai vienas kito irgi tokiais klausimais viešai neatakuos, nes neduok tu Dieve mainais ir į jų purvinų skalbinių dėžę pradės visi nosis kaišioti ir uostinėtis. Štai ką mes randame šiuolaikinėje Amerikoje – viešoms akims specialiai nupoliruotus pseudo-asmeninius politikų gyvenimus ir tik karts nuo karto prasiveržiančius vulkanus, kurie iš tikro net ne vulkanai, o ledkalnio viršūnėlės. Ir jūs tik įsivaizduokite, apie kokį smegenų plovimo lygį mes kalbame, jei visuomenė ledkalnio viršūnės nuo ugnikalnio nebeskiria.

Grįžkim prie šio ledkalnio šaknų. Kaip jau tikiuosi girdėjote, JAV (kaip nepriklausomos valstybės) architektai buvo aukščiausios prabos intelektualai, mokslininkai ir ne eiliniai visuomenės veikėjai, kurie visur ir visada pabrėžė aukštos moralės ir pagarbos vieni kitiems svarbą.  Tokia jau atmosfera tais laikais buvo, todėl ne už ilgo asmeninė moralė patapo tokiu pačiu politinės kovos lauku, kaip ir ekonomika. Vat pabandykit įsivaizduoti šiuolaikinį politinį debatą, kur priešininkas prieš kameras aiškina, kad Stasys negali būti prezidentu, nes muša savo žmoną Onutę ir nepripažįsta savo nesantuokinio vaiko, kurį užstatė kokiai tai jaunai studentei. Ir net išlaikyti nepadeda. Galite tai įsivaizduoti? Aišku, kad ne, todėl ir aiškinu, kad asmeninė moralė jums net nepastebėjus buvo pakišta po stalu.

Visas amerikiečių pakvaišimas dėl  asmeninės moralės prasidėjo kažkur paskutiniais 18 amžiaus dešimtmečiais ir pasiekė apogėjų 19 amžiuje. Aišku, reiškinys turėjo ir neigiamų pasekmių – net padoriausių veikėjų politinė reputacija galėjo susvyruoti dėl visokiausių  kvailų gandų apie nesantuokinių vaikų būrius ir haremus, bet iš esmės visos šios kalbos tebuvo integrali viešojo diskurso dalis, t.y. žmonės buvo pratę prie tokio lygio politinių rietenų, politikai visada galėjo apsiginti, o žmonės turėjo teisę patys nuspręsti, ar tikėti visokiais gandais, ar ne. Ir tai svarbu. Šiais laikais tokios atakos būtų neįmanomos jau vien dėl to, kad dažnas nerizikuotų perspektyva būti užtampytiems po teismus dėl tariamai melagingos informacijos. Visokiausių skandaliūkščių ažiotažas yra būtent žinių konkurencijos stokos išdava.

 

Didysis Alexis de Tocqueville tokias viešas asmeninio pobūdžio politines kovas  ir kišimąsi į asmeninį politikų gyvenimą paaiškino šitaip: kitaip nei Europoje, JAV valstybės tarnautojas nebuvo traktuojamas kaip aukščiau visuomenės stovinti jėga, kuriai visuomeninės normos negalioja. Piliečiai jautėsi taip, tarsi viskas, susiję su valstybės valdymu (tame tarpe ir savo gyvenimus valstybės valdymui paskyrę politikai), yra ir jų reikalas. Idėja, jog politikas turi kaip nors pademonstruoti savo dorovingumą bei moralinį charakterį, buvo giliai įsišaknijusi į amerikiečių kultūrines tradicijas ir mentalitetą. Žinoma, toks mąstymas nemenkai susijęs ir  su protestantiška etika, tačiau taip pat reikėtų pripažinti esminį dalyką: valstybės tarnautojo dorovingumas ir dvasingumas yra geriausias ir turbūt vienintelis politinėmis rietenomis nesidominčiam rinkėjui prieinamas vertinimo kriterijus. Politinės programos ir „rimti“ politiniai debatai be asmeniškumų niekaip nepadeda atsirinkti, kuris kandidatas sugebės laikytis savo žodžio, esant reikalui atsisakys kyšio, atsakingai vykdys savo pareigas ir gerbs atstovaujamos institucijos reputaciją (pvz. prigautas su prostitute niekieno neprašomas atsistatydins ir nuoširdžiai atsiprašys suteršęs institucijos vardą).

Jeigu dar neaišku, tai ginu  ne žurnalistų teisę kišti savo nosis kur reikia, ir kur nereikia, o visuomenės teisę (ar netgi pareigą) kvestionuoti valstybės tarnautojų dorovingumą ir moralės suvokimą. Pasisakau (ir jūs turėtumėt pasisakyti) už piliečių teisę reikalauti, kad neaiškios sąžinės žmonės į svarbius postus apskritai neprasprūstų, o jei ir prasprūsta, kad iš ten išsinešdintų su trenksmu, kai jų dorovingumu viešai ir pagrįstai sudvejojama. Norėčiau priminti Lietuvoje  primirštą idėją, kad valstybės tarnautojai turėtų būti moraliniai autoritetai, demonstruojantys sektiną elgesį visose gyvenimo srityse, nes tarnauti valstybei – didelė garbė ir privilegija, kurios reikia nusipelnyti. Vadovaujantis šiuo principu turiu pasakyti, kad smurtaujantiems pijokams ten ne vieta.