Ar kada nors pagalvojote apie jūsų duomenų socialiniuose tinkluose likimą po mirties?
Kas atsitiks su jūsų email’ais? Ar privatumo sąvoka apskritai turi reikšmę, kai pasaulyje jūsų nebelieka?
Apie tai susimąsčiau po to, kai varčiau savo tragikomišką, įvairiausiais kompromituojančiais kliedesiais prifarširuotą dienoraštį. Turiu omenyje tą tikrąjį, popierinį dienoraštį (ya ya, dar ir tokius kažkas rašo). Netikėtai pribloškė slogi mintis – man numirus tas dienoraštis kartu su visomis mano knygomis, laptopu, mobiliuoju telefonu – viskas atiteks mano šeimai. O kartu su daiktu – ir teisė juo naudotis.
Tada ir kilo klausimas, ar mano mirtis kažkokiu būtu anuliuoja mano teisę į privatumą? Ar teisė naudotis mano dienoraščiu apsiriboja teise jį supleškinti prakuroms, net neatvertus? Ar teise atsiversti ir skaityti, nejaučiant nė menkiausio kaltės jausmo, nes bet kokių atveju aš jau po žeme. Su tokia šaltai racionalia logika nepasiginčysi – žmogus nenori privatumo tais atvejais, kai jis yra visame gražume. Pagrindinė privatumo funkcija yra apsauginė: nuo pasmerkimo, nuo neigiamų emocijų, nuo nepageidaujamo dėmesio, nuo teisėsaugos, nuo (matomai pagrįstai) įtaraus partnerio, nuo griežtų tėvų ar viršininko. Iš esmės, jei neturėtumėm ką slėpti – nereikėtų ir privatumo. Šios prielaidos implikacija deja deja – ne mano naudai, nes lavonui apsaugos kaip ir nebereikia.
Turbūt per daug nesuklysiu pasakydamas, kad privatumo ribas suvokiate taip, kaip jums tuo metu atrodo naudingiausia. Pavyzdžiui, pavydi mergina nesijaučia peržengusi ribą, kai paslapčiomis skaito vaikino sms’us. Jai atrodo, kad nedaro nieko blogo (nepaisant to, šniukštinėdama baikščiai žvalgosi per petį). Prigauta greičiausiai neatsiprašys, o puls isterikuoti, kad „jei neturėtum ką slėpti, taip nepyktum“, arba „o kas čia blogo? maniau neturim vienas nuo kito paslapčių“, o neduok tu Dieve ras kažką inkriminuojančio. Tokiu atveju bet kokia pretenzija į privatumą jau kaip ir nustoja galios.
Iš esmės panašios pozicijos laikosi ir teisėsauga. Tarkim Lietuva telefoninių pokalbių pasiklausymo srityje – absoliuti Europos lydere. Jei tikėsime šiuo straipsniu, privatumo 2010 metais nenusipelnė net 105 tūkst. žmonių – apie 3.5% visos Lietuvos gyventojų. Jei į tą skaičių įtrauksime visus tuos, kurie telefonu bendravo su pasiklausomais asmenimis, privatumo teisės neturi stulbinamas skaičius žmonių. Faktas tas, kad privatumas yra ne teisė, o viso labo privilegija, kurią atimti gali bet kas, bet kada ir bet kokiu pretekstu.
Taigi, vertinant objektyviai, teisė į privatumą (kartu ir teisė meluoti, netgi aplinkiniams naudingą, aktualią informaciją pasilaikyti sau) yra mūsų egoizmo išraiška, fikcija, iki tam tikro lygio įtvirtinta įstatymuose bei socialinėse normose. Ir taip yra tik todėl, kad visi turime ką slėpti.
Grįžtant prie pomirtinės temos, privatumas (tiek virtualiame, tiek tikrame pasaulyje), visai kaip ir melas, atlieka labai svarbią socialinę funkciją. Tas išniekinantis jausmas, kai į mūsų asmeninę erdvę įsiveržia nekviesti žmonės, yra toks nemalonus, kad teisę į privatumą, kad ir kokią fiktyvią, skatinčiau gerbti visomis įmanomomis aplinkybėmis. Aš tą ir darau. Tačiau štai sėdžiu ir bandau sugalvoti nors vieną svarų argumentą, kuris apgintų tą pačią teisę po mano mirties, bet nepajėgiu jo surasti.
Dabar pagalvokite, kiek interneto vartotojų miršta kiekvieną dieną arba kiek jų bus ateityje, ir suprasit, kad socialiniai tinklai greitu laiku primins protu neaprėpiamo dydžio virtualius kapinynus. Kai kuriems žmonės gali būti sunku facebooko account’o ar elektroninio pašto dėžutės turinį traktuoti kaip privačią nuosavybę, tačiau dauguma atžvilgiu taip ir yra.
Įsivaizduokite štai tokį hipotetinį scenarijų: Facebookas turi politiką, kad visiškai nenaudojamas account’as po metų automatiškai ištrinamas. Ką tik mirė jūsų gyvenimo partneris, o jo facebooko puslapyje sudėti visi jūsų bendri prisiminimai. Visai nenorite, kad jo egzistencija internete išnyktų, nes virtualus partnerio šešėlis yra viskas, ką beturite. Tarkime, kad, kaip našlys,-ė, esat visų partnerio turtų paveldėtojas. Nejau negalite pareikšti pretenzijų dėl prieigos prie internetinės nuosavybės? Kuo ji skiriasi nuo popierinių dienoraščių?
Arba atvirkštinis variantas (šį kartą nebe hipotetinis): mirė jūsų gyvenimo meilė, o facebooko account’as išliko. Ne tik kad išliko, bet ten bus amžinai. Jūsų partneris internetinėje erdvėje niekada nemirė, kas jums sukelia nemenką kiekį psichologinio diskomforto. Pageidautumėt, kad visi account’ai būtų ištrinti. Kad save apsaugotumėt nuo liguisto potraukio lankytis ten, kur mylimo žmogaus buvimas toks pat, kaip ir prieš jo mirtį. Tam, kad užsimirštumėt ir tęstumėt savo gyvenimą. Kaip svarbu nutraukti netgi virtualius ryšius žino kiekvienas, bent kartą išgyvenęs skausmingą santykių dramą, pasibaigusią skyrybomis. Tik štai to padaryti neįmanoma, nes, kitaip nei dienoraštis, facebooko account’o teisinis statusas – mažų mažiausiai miglotas.*
Tai ar egzistuoja pomirtinė teisė į privatumą? Nuomonių šiuo klausimu gali būti įvairių, bet visgi galvoju, kad su kūnu šešios pėdos po žeme atgula ir mūsų ego. O be ego privatumas nebeatlieka savo funkcijos.
* Jei skaitot angliškai ir nebijote teisinio žargono, galit pasiskaityti šį mokslinį straipsnį.
