Kalbėsiu apie ultra-ambicingą, nekantrų ir neretai savo galimybes pervertinantį jaunimą, norintį gyventi geriau, nei duota/lemta/nusipelnyta. Tema plati, todėl išsamiau aptarsiu tik vieną kitapus Atlanto šaknis jau įleidusią, bet sparčiai plintančią minėtosios kultūros apraišką, įgaunančią netikėtas ir vis daugiau nerimo keliančias formas, – sekso paslaugų, kaip būdo susimokėti už universitetinį išsilavinimą, teikimą.
Ne paslaptis, kad vakarietiškus verslo, kultūros ir politikos modelius perimame per daug nesusimąstydami. Netylant kalboms apie Lietuvos aukštojo mokslo sistemos trūkumus, atsakymo į mūsų problemas dažniausiai ieškoma atsižvelgiant į vakarų šalių praktiką. Idėja gal ir sveikintina, tik susidaro įspūdis, kad sektinus pavyzdžius studijuojame itin selektyviai. Lietuvos viešojoje erdvėje labiausiai akcentuojamas aukštojo mokslo prieinamumas (suprask, kiekybė), o tik paskui – kokybė.
Manau visi suvokiame infliacijos sąvoką ir finansinių resursų baigtinumą. Pinigų judėjimui globalioje ekonomikoje trukdžių nepalyginimai mažiau, nei žmonių migracijai, todėl intelektualinių resursų problemoms spręsti reikalinga į tolimą ateitį orientuota holistinė strategija. Lietuvai tai ypatingai aktualu, nes, pripažinkim, užsienio studentams mes neturime ką pasiūlyti, todėl lietuviškų žmogiškųjų resursų ribotumas yra nenuneigiamas, nors uoliai ignoruojamas faktas. Universitetinis išsilavinimas pilnai atlieka savo funkciją tik tada, kai diplomas užtarnaujamas išskirtinio talento, motyvacijos, sunkaus darbo ir ateities potencialo dėka. Nesiginčysiu – nepakankamas finansavimas turi tiesioginės įtakos studijų kokybei. Bet įsitikinimas, kad universitetinių programų skaičius ir turinys turi atitikti visuomenės ir verslo paklausą yra mažų mažiausiai klaidingas. Dar klaidingesnė idėja, kad nuvertėjusių diplomų „kepimu“ besiverčiančios institucijos nusipelno plačiosios visuomenės rūpesčio ir valstybės biudžeto lėšų, skirtų brangiam, bet viso labo kosmetiniam remontui.
Net aršiausi laisvosios rinkos gyvėjai negali paneigti, kad auganti tolygiai krentančios vertės diplomo kaina yra klasikinis rinkos anomalijos pavyzdys, kurio šaltinis – žmogiškasis neracionalumas. Aukštojo mokslo infliacijos priežastis slypi tame pačiame bandos instinkte, kurio vedami be jokio reikalo per išpardavimus šluojame parduotuvių lentynas, ar kilus eilinei masinei isterijai bėgame į banką atsiimti savo indėlio. Dėl šios rinkos anomalijos su mokslo infliacija koja į koją žengia ir studijų paskolų burbulas. By default idealizuojantiems viską, kas angliška/amerikietiška, priminsiu, jog studijų finansavimo srityje kapitalistų savivaliavimu, pinigų švaistymu, valstybės trumparegiškumu, viešų ir privačių interesų painiojimu ir masine dezinformacija Amerika pralenkė net save.
Situaciją trumpai apibūdinti galima taip: sveiku protu nesuvokiamai didelės įmokos, krentanti studijų kokybė, fabrikiniai, todėl darbo rinkoje vis mažiau vertinami diplomai, privačių lupikautojų lengvai ir bet kam dalijamos paskolos su kosminėmis palūkanomis ir simbolinė vartotojų apsauga. Viso to pasekmė – iki ausų prasiskolinęs jaunimas, šių dienų darbo rinkoje kovojantis net dėl nekvalifikuotų darbų. Ant kulnų lipantys agresyvūs kreditoriai ir nenuspėjamos palūkanos – amerikietiškos svajonės besivaikančio jaunimo realybė. Tiesa, – geriausi universitetai pasaulyje yra būtent Amerikoje, o pačius vargingiausius, talentingiausius ir sportiškiausius (?!) studentus apsaugo ir bent dalinai sušelpia valstybė ar net patys universitetai. Jei esi viso labo vidutinybė (tiek turimų pajamų, tiek akademinių talentų atžvilgiu) – irgi ne bėda. Valstybės negarantuotas privačias paskolas gali gauti bet kas, o įsiskolinimo dydis praktiškai neribojamas.
Žinoma, Amerikos pavyzdys yra totalus ekstrymas, bet ar ne ta pačia kryptimi juda ir mūsų reformos? Būtent savo sugebėjimų (ir polinkių!) objektyviai neįvertinantys, diplomo prestižo besivaikantys jaunuoliai, švaistydami savo laiką ir pinigus, su savimi į dugną tempia ir aukštojo mokslo sistemos reputaciją. Neribotas mokslo finansavimas ir pasiūla (kad ir geriausios kokybės) niekaip neišsprendžia natūralios ribotų žmogiškųjų resursų problemos. O nukenčia visi (išskyrus privačias paskolas teikiančias institucijas): mokesčių mokėtojai, darbo rinka ir studentai, – tiek aukštojo mokslo nusipelnę, tiek ne jam sutverti. Jau rašinio pradžioje minėjau, kad šį kartą kalbėsiu būtent apie juos.
Paskutiniame savo įraše su neslepiamu pasididžiavimu kalbėjau apie jaunąją kartą. Mes pragmatiški, ambicingi, nebijom prisiimti atsakomybės (taip pat ir paskolų), suvokiam investicijų į ateitį svarbą ir lengvai nepasiduodam. Taigi nenuostabu, kad infliuojantis aukštasis mokslas toli gražu nesugniuždo jauno žmogaus ambicijų pakilti socialinėmis kopėčiomis. Diplomas vis dar klaidingai suvokiamas kaip vienintelis tiesus kelias į finansiškai saugią ir orią ateitį. Nežinau, ką labiau kaltinti: vaiką neteisinga linkme nuo mažens stumiančius tėvus ir mokytojus, politini korektiškumą (įsivaizduokite, kokios reakcijos susilauktų politikas, pusei mūsų studentų pasiūlęs eiti dirbti, ar net emigruoti) ar už prastą pasirodymą “pinigų krepšelių” nusikratyti vengiančias institucijas.
Klystate, jeigu mano tone įžvelgėte pranašumo jausmą ar aroganciją. Visi nusipelnėme šanso siekti gyventi geriau, o diplomas būtent taip ir reklamuojamas, – kaip šansas gyventi geriau. Nors situacijos kaltininkus jau identifikavome, rimtai ant jų pykti vargu ar galime. Tėvai linki tik gero, skleisti akademinio švietimo naudą yra mokytojų gyvenimo misija, politikai ne visagaliai, o universitetams tokia „arogancija“ per brangiai atsieitų. Kita vertus, skirdami nepakankamai pastangų įgyvendinti aukštojo mokslo alternatyvas, jaunus žmones stumiam į oportunistų gniaužtus.
Lietuvoje bankai jau gali džiaugtis saugia, mokesčių mokėtojų pinigais garantuota investicija. Kas laukia ateityje – kol kas neaišku. Tačiau galime net neabejoti, kad nesiimant jokių priemonių, mokslo kaina ir toliau infliuos, o noras nusipirkti diplomą vargu ar sumažės. Kryptingai judame link amerikietiško modelio, todėl pats laikas susimąstyti apie tamsiąją visiems prieinamo mokslo pusę: bankams įkeistus gyvenimus ir į kraštutinumus stumiančią desperaciją.
